Kalba gyventojai

Alytaus miesto teatro direktorė: „Mes nebijome pasišaipyti iš savęs ir iš valdžios, iš visuomenės ydų ir stereotipų“

Inesa sėkmingai derina teatro direktorės ir aktorės pareigas
Inesa sėkmingai derina teatro direktorės ir aktorės pareigas

Alytaus miesto teatras naująjį sezoną pasitiko šūkiu „Vertas ateiti į tavo širdį!“. Kaip aktorių bendruomenė belsis į alytiškių širdis, klausiame Alytaus miesto teatro direktorės ir aktorės Inesos Pilvelytės.

Alytaus teatro šūkis – „Vertas ateiti į tavo širdį!“. Papasakokite, kaip belsitės į alytiškių širdis?

Matyt, geriausiai apie širdies reikalus gali kalbėti gydytojai ir menininkai. Pirmieji išmano, kaip ją techniškai aptarnauti, antrieji – priversti ją plakti tankiau ir karščiau. O šiaip jau puikioji lietuvių kalba pati sufleruoja atsakymą – į širdį reikia belstis nuo širdies, t.y. nuoširdžiai. Manau, kad tai mūsų teatro išskirtinis bruožas.

Šiemet nuoširdumą paskaninsime įvairiais papildais: išmone, išmanymu, išmintimi. Galiu sau leisti pašmaikštauti, kad 2018-2019 m. teatrinio sezono metu šios dieviškosios duotybės teatro kūrėjų dėka pavirs penkiais premjeriniais  spektakliais. „Laisvės areną“ pagal H. Kunčių, kurią režisavo A. Vidžiūnas ir A. Jasenka, pirmieji žiūrovai jau matė, kitus kviečiame į savo širdis jį įsileisti festivalio atidarymo metu arba Naujųjų išvakarėse.

Smalsioms vaikų širdelėms – du vaikiški spektakliai: jau tuoj tuoj pas mažuosius atstriksės kamerinė pasaka „Zukis Puikis“ (režisierė A. Kavaliauskaitė). Ji įsikurs neįprastoje palapinėje, kuri šiltuoju metų laiku keliaus po Alytaus parkus, miesto sodą ar kitas žaliąsias erdves. O per Kalėdas lai širdeles sušildys šviesus kalėdinis spektaklis „Skrudžo gatvės angelai“ (rež. A. Lebeliūnas), kuris turėtų būti nepaprastai vizualus.

Po Naujųjų – naujos širdingos teatrinės istorijos, bet apie jas vėliau…

Naujojo sezono atidarymo metu Rotušės aikštėje įsikūrė „vertimų biuras“ ir rekordų aikštelė. Kaip kilo šios originalios idėjos?

Jau pernai festivalio metu vertėme viską aukštyn kojom – reklaminį medį, užrašą, autobusą. Šiemet apsidairėme aplinkui – dar tiek daug nenuversta, neapversta, neužversta. Tiesa, vasarą šiek tiek gelbėjo opozicija – vertė miesto vicemerus. Valdžia juos atvertė atgal. Pamanėme, kad pats metas vertimų biurą įkurti ir taip sėkmingai verstis. Pradžiai pasiūlėme apsiversti aukštyn kojom, pažiūrėti, kas gi pasikeitė? Ar verta ir kodėl verta pažvelgti į pasaulį kitaip? Klausimai, kuriais pradėjome teatrų festivalio COM*MEDIA reklaminę kampaniją. Klausimai, į kuriuos bandysime atsakyti viso festivalio metu.

Buvo siekta dviejų rekordų: masiškiausio stovėjimo aukštyn kojom ir greičiausiai 10 metrų rankomis „nubėgęs“ žmogus. Ko siekiate šiais rekordais?

Atsakymas dvibriaunis: įrodyti, kad ir stovint aukštyn kojom veikia gravitacija, kuri mielesnė esant masinei euforijai, o protingoje galvoje bėgant 10 metrų nenustoja dirbti smegenys.  Mes nebijome pasišaipyti iš savęs ir iš valdžios, iš visuomenės ydų ir stereotipų. Kalbėsime apie tai viso 29-ojo sezono metu – Ezopo, teatro ir dar kokia nors vidurio Azijos kalba. Kas nesupras, galės kreiptis į vertimų biurą.

Esate ir aktorė, ir teatro direktorė. Kaip pavyksta suderinti šiuos du darbus?

Sunkiai. Užtat puikiai suprantu kolegas – Egidijų Stanciką iš Kauno Nacionalinio dramos teatro ir Aurimą Žvinį iš Šiaulių dramos teatro. Senieji spektakliai su anksčiau kurtais vaidmenimis dar lengviau, nes jie jau išgyventi, paruošti, telieka ta išjausta istorija pasidalinti su žiūrovu. O naujaisiais esu nepatenkinta – trūksta laiko jiems ištobulinti, įkūnyti taip, kaip norėčiau.

Scena iš spektaklio „Coco paslaptis“

Kas Jums arčiau širdies: aktorystė ar vadyba, organizaciniai reikalai?

Kiekviename darbe stengiuosi siekti geriausio rezultato, kiekviename darbe ieškau kūrybos – to, kas darbą paverstų įdomiu iššūkiu. Džiugu, kad tų iššūkių netrūksta ir pavyksta su juos įveikti. Esu labai dėkinga visai teatro komandai – teatro šeimai.

Teatras yra komandinis darbas – vienas čia ne karys. Ir būk koks nori generolas, be žmonių jokios tvirtovės: karinės, teatrinės, verslo, švietimo – nepaimsi. Nehiperbolizuodama galiu teigti, kad esame  viena stipriausių kūrybinį, vadybinį potencialą turinčių Alytaus įstaigų.

Dėkoju, kolegos, už jūsų truputį išprotėjusį atsidavimą teatrui.

Įsivaizduokite, kad statomas spektaklis ne teatre, bet viešose miesto erdvėse. Kurioje Alytaus vietoje vyktų Jūsų kurtas spektaklis? Kodėl būtent čia?

Prie Dailidžių ežerėlių. Ten ir dar kartą ten. Sakau dar kartą, nes prieš keletą metų ten  kartu su teatro kūrybine grupe miesto dienų metu jau realizavau savo idėją – teatralizuotą lauko fejeriją „Šiurpės“. Gal ne viskas pavyko, bet dabar žinau, ką reikėtų daryti geriau. O vieta ten unikali, galime didžiuotis, turėdami šį puikų vandens telkinį bene pačioje miesto šerdyje. Tikiu, kad jis dar pakvies alytiškius ir miesto svečius ne vienam puikiam reginiui ir renginiui. Gal net neilgai trukus. Planų yra…

Įvardinkite 3 spektaklius, kurių šį sezoną negalima praleisti. Kodėl?

Pirmas – „Laisvės arena“, nes tai šmaikšti ir drąsi, aštri ir teisinga istorija apie uždaros visuomenės nuopuolius ir paklydimus, apie visuotinę ore pulsuojančią nuodėmę ir (ne)pasiryžimą atgailai.

Antras – „SEEN“ , nes tai daugiau negu teatras, tai terapija apie meilę sau – pozityvo pliūpsnis kiekvienai paauglei, jos tėvams, šeimos nariams, pedagogams ir kiekvienam iš mūsų.

Trečias – „(Ne)vaikų žaidimai“. Nieko negaliu padaryti, jis vis dar mano mylimiausias mūsų teatro spektaklis, tad kas nematėte, žinokite – tikrai vertas ateiti į jūsų širdį.

Mūsų tradicinis klausimas – ko palinkėtumėte alytiškiams?

Prieš savaitę teko girdėti kardiologo (vėl širdies reikalai) profesoriaus P. Šerpyčio pasakymą, jog kiekvienam gydytojui labai svarbu, baigiantis jo pamainai, ligonio „perdavimas“ kitam, jį keičiančiam, gydytojui. To pasikeitimo metu labai svarbu kruopščiai nupasakoti paciento būklę. Net mažiausia smulkmena gali negrįžtamai pakenkti, padaryti neatitaisomą žalą. Ir naujajam medikui nesvarbu buvusiojo daktaro asmeniniai charakterio bruožai, išorė, priklausomybės partijai ir panašiai. Svarbiausias – pacientas, ligonis. Jo „perėmimas“ – tai visų buvusiųjų medikų gydymo perėmimas ir jo pratęsimas. Vertinimas ir pagarba – tiek kolegai, tiek pacientui.

Netrukus vyks rinkimai į miesto tarybą. Ateinantiesiems linkiu pagarbos ir atidos – vertinti tai, ką darė iki jų, perimti lyg tie kardiologai – kruopščiai, dėmesingai ir pratęsti darbus vardan miestelėnų gerovės. To paties palinkėti galiu ir kiekvienam alytiškiui – išmokim vertinti ir gerbti vieni kitus.

Scena iš spektaklio „Pinokis“

Ačiū už pokalbį!