Kalba gyventojai

Rojaus kampelį sukūręs Kęstutis Ptakauskas: „Tai – mano mažas pasaulis“

„Man tuoj bus 61-eri, bet vis dar jaučiuosi kupinas energijos. Būtent čia, savo sode, ją ir gaunu“, – sako alytiškis, pripažintas bonsai meistras Kęstutis Ptakauskas. Ramybės gatvėje įsikūręs „Ryto rasos“ sodas primena tikrą rojaus kampelį, tačiau vyras smalsuolių į svečius jau nebeįsileidžia: „Jei mano sodas būtų viešas, tai jis neužsidarytų.“

Jūsų „Ryto rasos“ sodas pradėtas kurti 1996 metais, o baigtas 2002 metais. Kaip supratote, kad darbas jau pabaigtas?

Tais metais, kai meditavau, ant manęs nusileido paukštis. Nešu jį į namus ir jaučiu tokią ramybę! Tada sau pasakiau – tai ženklas, jau baigta. Tačiau, iš tikrųjų, sodas niekada nebūna baigtas – jis yra gyvas, nuolat kintantis, augantis, todėl reikalauja nuolatinės priežiūros. Kiekvieną augalą reikia formuoti. Kaip jūs kerpate ir prižiūrite savo plaukus, taip ir su sodu – jei nieko nedarysi, tai jis pavirs džiunglėmis, bus negražu. Todėl aš kasdien jį prižiūriu. Čia gaunu viską, ko reikia mano kūnui ir sielai.

Esate laimingas?

Taip, šiandien esu laimingas. Man tuoj bus 61-eri, bet vis dar jaučiuosi toks kupinas energijos. Būtent čia, savo sode ją ir gaunu. Grįžtu iš kelionių, po darbų labai pavargęs, bet visada pirmiausia užeinu į sodą. Žmona, matydama mane, stebisi, iš kur tiek jėgų viskam turiu.

Kodėl pavadinote šį sodą „Ryto rasos“ sodu?

Kai tik bunda saulė, čia būna visiška ramybė. Todėl man pati nuostabiausia akimirka yra ankstyvas rytas. Aš vis juokauju, kad nuolat lenktyniauju su saule, kas ką pirmas pasitiks – ar aš saulę, ar ji mane.

Kaip atrodo Jūsų įprasta diena?

Atsibundu, nusiprausiu ir iš karto einu į sodą. Anksčiau pirmiausia apžiūrėdavau bonsų medelius, kaip jie miegojo naktį, ar viskas gerai, o dabar turiu žuvų, tai pirmiausia prie jų prieinu. Tada grįžtu, pamedituoju ir einu dirbti. Man tokį sodą sutvarkyti užtenka valandos, o kapitalinis tvarkymas užtrunka apie keturias valandas. Ši veikla man atstoja rytinę mankštą ir sportą. Tada pilnas energijos važiuoju tvarkyti reikalų. Kai grįžtu po darbų, iškart pažiūriu augalus ir tik po to einu namo.

Kokias žuvis auginate?

Tai japoniški karpiai. Gyvenimas man atsiuntė 3 išbandymus: bonsai, vėliau japoniški sodai, po to karpiai. Kiekvienas kelias buvo labai sunkus. Kai man padovanojo žuvis, jos pradėjo sirgti, nežinojau, ką daryti. Dabar viskas gerai, bet jaučiu, kad ir bonsų medeliams, ir žuvims reikia nuolatinio dėmesio ir meilės.

Kaip japonai reaguoja pamatę Jūsų prižiūrimus bonsai ir sodą?

Jie sako man: „Tu geriau už mus darai!“.

Ar suskaičiavote, kiek šiame sode yra bonsų medelių?

Apie 200.

O kaip iš lietuviškų augalų padaryti japonišką sodą?

Čia visi augalai yra lietuviški. Pušis? Šermukšniai? Kadagiai? Viskas, ką matote, yra mūsų lietuviški augalai.

Japoniškame sode mes bandome atkartoti pačią gamtą. Todėl po šį sodą reikia vaikščioti save pavertus mažyčiu žmogeliuku. Tada eidamas per tiltelį tu pamatysi krioklį kalnuose, toliau eisi – atsidursi miške. Žinoma, nelengva tai perprasti ir taip žiūrėti, bet juk palyginti su visa gamta žmogus yra tik dulkė.

Pažiūrėkit, visi augalai lenkiasi žmogui. Jie dėkoja jam už rūpestį. Juk toks palinkęs medis galėtų būti išmestas, bet mes jį prižiūrim, formuojam, darom „šukuosenas“. Kuo medis senesnis, tuo jis man brangesnis. Pavyzdžiui, kai gimsta vaikas, tai mes prižiūrime jį, globojame, o kai jis užauga ir tampa suaugusiu, jam jau tiek dėmesio nebereikia. Čia atvirkščiai, senas medis yra kaip vaikas, kuriam reikia daug priežiūros.

Kaip manote, ar Alytuje bus viešas sodas?

Tai sena mano svajonė. Padarėme Alytaus japoniško sodo projektą. Pakvietėme ir japonų architektus. Alytus jau seniai turėjo turėti tokį sodą, bet valdžia stabdo viską ir nieko nesupranta. Todėl subursime bendraminčių bendruomenę, kuri kurtų tą sodą. Net parinkome sodui nedidelį sklypą, apie 40 arų. Tikrai nebūtų sunku jį prižiūrėti.

O kur jis būtų?

Prie senosios dailidės. Tik jau tris metus savivaldybė niekaip negali sutvarkyti tos žemės. Bijau, kad ir toliau teks laukti.

Bet juk tai galėtų būti turistinis objektas, pritrauksiantis į Alytų daugiau žmonių.

Žinoma, jei mano „Ryto rasos“ sodas būtų viešas, tai jis neužsidarytų, visi čia lankytųsi, bet aš jau noriu užsidaryti. Anksčiau dažnai svečių turėdavau, bet dabar tegul šis ramybės kampelis lieka mano šeimai.

Ko lietuviai galėtų pasimokyti iš japonų?

Visko. Ten net vizitinės padavimas yra menas. Kiek daug jie per savo darbštumą pasiekė ir mokslo srityje, ir ekonomikoje! Kažkada man japonai sakė: „Jei mes pasakėm, tai mes ir padarėm, o jūs pasakot ir nieko nedarot!“. Svarbu laikytis žodžio ir daug dirbti.

Ačiū už pokalbį!