Kalba gyventojai

Rūta ir Oganes Arakėlian: „Per devynerius metus matėme visko: ir piršlybų, ir vestuvių“

Baro „Fenix“ šeimininkai Oganes ir jo žmona Rūta Kavaliauskaitė-Arakėlian
Baro „Fenix“ šeimininkai Oganes ir jo žmona Rūta Kavaliauskaitė-Arakėlian

Rūtos ir Oganes Arakėlian ilgai pristatinėti nereikia, užtenka paminėti alytiškių pamėgtą barą „Fenix“. Čia šeimininkaujanti pora Alytų laiko savo meilės miestu. O kodėl? Atsakymą rasite šiame interviu.

Papasakokite, kaip ir kur susipažinote?

Oganes: Susipažinome dar būdami studentais 2001–ųjų vasarą Vilniuje.

Rūta: Aš studijavau Antano Gustaičio aviacijos institute orlaivių pilotavimą. Apie mane parašė straipsnį Lietuvos ryto priede „Mes!“. Tai štai, po darbo užsilikęs Oganes vartė ką tik atneštus laikraščius ir, kaip jam įprasta, skaitė antraštes.

Oganes: Šitą straipsnį būčiau greičiausiai praleidęs pro akis, jei ne bendradarbio pastaba „O ji juk pas mus dirba!“.  Perskaičiau ir mane suintrigavo, nutariau palaukti ir pamatyti tą didvyrę gyvai. Tuo metu dirbome leidykloje „Saulės spektras“ – ji rytinėje pamainoje, o aš vakarinėje. Netrukus biure pasirodė ji, su trumpu sijonėliu ir aukštakulniais. Tai buvo ne visai tai, ko tikėjausi, perskaitęs straipsnį.

Rūta: Jau po akimirkos jis priėjo ir pakvietė pietų, bet nesulaukęs jokio atsakymo išėjo. Per trečią pasimatymą, einant pro Onos bažnyčią, pasipiršo. Pamaniau, kad juokais, tai ir sutikau, bet kai po poros dienų supratau, kad ir pasipiršimas, ir buto paieška yra rimta, kiek išsigandau.

Oganes: O taip! Užsibarikadavo namuose. Bet juk aš – užsispyręs alytiškis, o mūsuose juk „už bazarą reikia atsakyti“. Štai ir visa istorija. Visas veiksmas prasidėjo ir tęsėsi Vilniuje. Alytus tuo metu buvo tik miestas, kuriame gyvena mano tėvai. Net neįsivaizdavome, kad kažkada čia apsigyvensime ir kursime.

Ar švenčiate Valentino dieną?

Rūta: Tiesą pasakius, nešvenčiame ir nedovanojame vienas kitam dovanų konkrečiomis progomis. Bet stengiamės išgirsti, rūpintis vienas kitu bei švęsti kiekvieną dieną. Stengiamės susigalvoti kuo daugiau bendrų veiklų: kartu dirbame, keliaujame, pramogaujame, bėgiojame, lankome jogos užsiėmimus. Dabar dar ir kartu užsirašėme į jogos mokytojų kursus.

Galbūt Jūsų bare buvo ir pasipiršimo atvejų?

Oganes: Man tai nepatinka, kai jie susituokia. Kai susituokia, tai ir nebeateina. Būna labai pasiilgstu tų žmonių, nes net kokiems dviem ar trims metams pradingsta. Tuomet jau kaip kokie seni diedai atsibeldžia prisiminimuose pasitaškyti. Pavyzdžiui, vyrai mėgsta Rūtai pasipasakoti, pasiguosti. Jie kažkodėl visi įsivaizduoja, kad ji visus vienodai supranta.

Rūta: Ko tik nebuvo Fenikse! Per devynerius metus matėme visko: ir daug žadančių susipažinimų, ir piršlybų, ir vestuvių, ir, deja, skyrybų.

Oganesai, kur pakviestumėt Rūtą į pasimatymą?

Oganes: Kai buvau paauglys mėgdavau vestis pasimatymams į kapines. Ta mistiška, mirtina tyla ir gyvenimo trapumo jausmas įpareigodavo į viską pažvelgti gerokai giliau. Įdomios temos pokalbiams ateidavo savaime, o net jei jos ir neiškildavo, pasivaikščiojimas be žodžių čia visuomet atrodydavo vietoje ir laiku. Mažiau nejaukių akimirkų.

Šiemet kovo 16 dieną bus septynioliktos mūsų vedybų metinės. Nesu didelis romantikas, o ir kažin, ar kuo galiu Rūtą nustebinti. Dabar mes mėgstam nusipirkti pigius skrydžius ir kokias keturias dienas dviese bastytis po svetimą Europos miestą. Paskutiniai mūsų aplankyti miestai buvo Amsterdamas ir Eindhovenas. Per tris dienas savo kojomis nupėdinome daugiau nei 100 kilometrų. Manau, tai puikus pasimatymas mums abiems.

Kurios Alytaus vietos tiktų romantiškam pasimatymui?

Oganes: Dar kol neužstatė gamyklomis bei sandėliais puiki iškyla būtų Alytaus aerodromo teritorijoje, įspūdinga pieva beveik miesto centre. Mes dar turime ir Nemuną – kažin ar daug pasimatymų praėjo ant vandens, pavyzdžiui, valtelėje ar baidarėje.

Rūta: Labai norint romantišką pasimatymą galima surengti bet kur, tik reikia noro. Alytus paskendęs parkuose, čia nemažai laisvai prieinamų erdvių pasivaikščiojimams ar iškyloms.

Meilės miestu paprastai tituluojamas Paryžius. Ar Alytus gali tapti Lietuvos meilės sostine?

Oganes: Mes tikime, kad tikrai gali! Anksčiau ar vėliau, Alytus nustos būti orientuotas į pramonę, dirbtinį darbo vietų kūrimą ir dėmesį sukoncentruos į gyvenimo kokybės gerinimą: dar daugiau dėmesio skirs miestelėnų bei miesto svečių užimtumui puoselėti. O ten, kur gyvena gyvenimu patenkinti žmonės, investicijos ateina pačios savaime. Anksčiau ar vėliau, Alytus taps miestu, kuriame gera gyventi.

Rūta: Turime svajonę Alytuje suorganizuoti festivalį „Meilės vasara“. Tik įsivaizduokite, kartą per metus, pavyzdžiui, liepos mėnesį, į Alytų iš visos Lietuvos ir užsienio pradeda plūsti meno ir kultūros sričių atstovai, jie čia gyvena, kuria tiesiog gatvėse, visas miestas pabunda, miesto sode vyksta plenerai, gatvėse groja muzikantai, vyksta eilių ir prozos skaitymai, pozityvumą puoselėjančios paskaitos, parkuose vyksta įvairūs sveikatinimo užsiėmimai. Jei tai pavyks įgyvendinti, Alytus taps tikruoju meilės miestu.

Ačiū už pokalbį!