Kalba gyventojai

Alytaus miesto teatro aktoriai – apie savo profesiją ir tai, ko žiūrovai nepastebi

1996 metais teatro studija persikėlė į naujas patalpas ir tapo Alytaus miesto teatru.

Teatre, kaip ir gyvenime, kartais ne viskas einasi taip, kaip planuota. Spektakliuose gali nutikti visko: nuo ne laiku ištarto žodžio iki netikėtų nutikimų. Apie aktorių gyvenimą, teatro užkulisius ir smagiausius nuotykius kalbamės su trimis Alytaus miesto teatro aktoriais: Ona Gudaityte, Tomu Pukiu ir Vincu Vaičiuliu.

Alytaus miesto teatro aktoriai Ona Gudaitytė, Tomu Pukys ir Vincas Vaičiulis sutiko „Kalba Alytus“ skaitytojams papasakoti apie teatro užkulisius.

Kiek metų vaidinate Alytaus miesto teatre?

Ona: Alytaus miesto teatre dirbu nuo 1996 metų. Tai jau 23 metai teatre.

Tomas: Tai man pirmas sezonas. Tačiau man jau teko didelė garbė ir malonumas suvaidinti Alvydo Šlepiko režisuojamame seriale „Laisvės kaina. Disidentai“ ir kitoje dalyje, kuri dar tik pasirodys, „Laisvės kaina. Sąjūdis“. Be to, dar studijų metais vaidinau filme „Šventasis“.

Vincas: 3 metus.

Kodėl pasirinkote aktoriaus kelią?

Ona: Visą laiką, kiek save atsimenu, norėjau būti artiste. Abejonių niekada nebuvo, ką veiksiu gyvenime.

Tomas: Tikiu, kad teatras gali padėti žmonėms. Tikiu teatro kuriamu stebuklu, nes kiekvieną kartą atsistojęs ant scenos jaučiu kiekvieną atėjusi žmogų ir jaučiuosi laimingas su žiūrovais dalindamasis savo energija.

Vincas: Nuo pat mažumės mėgau elgtis keistai, o dar labiau būti stebimas kitų ir sulaukti reakcijų.  Pirmasis aktorystės pasirinkimas įvyko dar ketvirtoje klasėje. Nuėjau į dramos būrelį, bet neatlaikiau senbuviu replikų. Tada sekė chorinis dainavimas, kuris eigoje išsivystė į solinį dainavimą, o vėliau –į repo grupę. Prasidėjo renginiai, vaidinimai – taip ir pasukau į šį kelią.

Kuris spektaklis buvo įsimintiniausias ir kodėl?

Ona:  Per tuos metus sukurta daug įdomių spektaklių, daug įdomių vaidmenų, istorijų. Visi jie man brangūs, nes kurdama vaidmenį įdedu visą savo širdį.

Tomas: Jis dar bus (šypsosi).

Vincas: Gyvai garsinama ir vaikų iliustracijomis animuojama pasaka pagal Eduardo Mieželaičio poemą „Zuikis Puikis“ (Rež. Andra Kavaliauskaitė). Įsiminė dėl netikėtos spektaklio formos, kai gali būti svarbiu, bet nematomu.

Papasakokite, kokį smagiausią ar netikėčiausią nutikimą, įvykusį per spektaklį, prisimenate?

Ona: Labai netikėta, tačiau labai juokinga buvo, kai spektaklio metu pagal H. Kunčiaus pjesę „(Ne)vaikų žaidimai“ į sceną įėjo du pašaliniai vyrai. Tą akimirką visi buvome nustebę  – ir mes, ir jie patys. Vyrai dar pasikalbėjo, kad vyksta spektaklis. Vienas greitai nulipo nuo scenos, o kitas suabejojo, ar grįžti atgal, ar eiti. Tai buvo savotiška atrakcija žiūrovams. Dabar skamba kaip anekdotas.

Tomas: Atsimenu, po dviejų dienų turėjo būti spektaklis ir jau buvo išpirkti visi bilietai, o man kaip tik baisiai ištino dantis. Jau buvo nuspręsta nukelti spektaklį ir grąžinti žiūrovams bilietus, bet aš tiesiog negalėjau to leisti, nenorėjau jų nuvilti. Tad už du bilietus į teatrą man miela dantistė ištraukė dantį. Po dienos lovoje su antibiotikais spektaklio dieną jau stovėjau ant scenos.

Vincas: Ona priminė tą juokingą nutikimą, kai vykstant spektakliui įėjo du vyrai, pasikalbėjo ir nupėdino toliau.  Labai juokingai atrodė.

Ačiū už pokalbį!