Kalba gyventojai

„Įsitikinome, kad šis miestas mūsų taip lengvai nepaleis“

Oganes Arakėlian
Oganes Arakėlian džiaugiasi, kad grįžo į Alytų.

Oganes Arakėlian, alytiškių pamėgto baro „Fenix“ savininkas, Alytų laiko savo gimtaisiais namais. Vyras atskleidė, kodėl Vilnių iškeitė į Alytų ir kodėl čia pasiliko.

„Mano tėvai susipažino Ukrainoje, Charkove, kur buvo išvykę mokytis amato. Kai man buvo trys metukai, tėvai persikėlė gyventi į Alytų, kur buvo mamos giminės šaknys. Kiek pamenu, o iš tų laikų menu tik pienių pievą prie Putinų g. 28 bendrabučio, manęs niekas neklausė ar noriu gyventi Dzūkijos sostinėje, bet aš ir nesiskundžiau“, – pasakojimą pradeda O. Arakėlian.

Baigęs mokyklą Oganes išvyko į Vilnių ir ten sukūrė šeimą. „Po dešimties metų atsiradus nenumaldomam vaikystės, nerūpestingumo bei draugų ilgesiui, kartu atsirado noras dažniau lankytis Alytuje“, – toliau pasakojo Oganes.

Iš pradžių vyras su žmona nusprendė atidaryti jiems priklausančio vertėjų biuro „Ex libris“ filialą. Dar vėliau – atidarė barą „Fenix“. „Praeitais metais buvo nuspręsta atsisakyti gyvenimo Vilniaus senamiestyje ir keltis gyventi į Alytų“, – pasakojo pašnekovas. Dėl šio sprendimo vyras nesigaili iki šiol.

„Vilnius yra „etikečių“ miestas ir norint jame išgyventi bei kažko pasiekti privalai slėpti tikrąjį „aš“, lipti žmonėms per galvas, konkuruoti, amžinai kažkur skubėti, vaidinti. Alytus gi kiek kitoks – žmonės paprastesni, džiaugiasi gerokai mažesniais dalykais nei išlepę ir amžinai nepasotinami sostinės karjeristai. Taip, dažnas alytiškis skundžiasi nedidele alga ar skurdžia buitimi, bet taip būna dažniausiai tiems, kurie nebuvo išvykę gyventi kitur. Sugrįžtantys į Alytų žino, kad po „įspūdingais“ didmiesčių uždarbiais slepiasi labai daug dalykų, kurie mažina gyvenimo džiaugsmus. Tai supranti tik sugrįžęs į savo mielą „kaimelį““, – Alytų su Vilniumi lygino pašnekovas.

„Planavome apsistoti Alytuje vos keletą metų, bet jau per praeitus metus įsitikinome, kad šis miestas mūsų taip lengvai nepaleis“, – pridūrė pašnekovas. Jo nuomone, alytiškiai turi labai daug, bet dažnai per įsišaknijusią pesimizmo prizmę to gėrio nemato. „Vienintelis dalykas kurio palinkėčiau alytiškiams – dažniau šypsotis“, – palinkėjo Oganes.