Šiandien rajone

Jurgita Gustaitienė: „Tikiu ta akimirka, kai gyvūnų globos namų nebeprireiks“

Jurgita Gustaitienė “Nuaras” prieglaudos įkūrėja

Atėjus šaltajam sezonui, retas kuris besišildydamas jaukiuose namuose susimąsto apie tuos, kuriems tos šilumos labiausiai trūksta. Lietingą rudens dieną kalbamės su Jurgita Gustaitiene – „Nuaras“ gyvūnų globos įkūrėja Kaune, Klaipėdoje ir Alytuje. „Kalba Alytus“ skaitytojams ji pasakoja apie karantino pasekmės, jautriausius išgyvenimus ir net ištikusius stebuklus.

Kiek metų jau veikia „Nuaras“ gyvūnų prieglauda?

„Nuaras“ globos namai atsirado su pačios klinikos įsteigimu – 1993 metais, kuomet aš baigiau veterinarijos akademiją. Pirmieji beglobiai gyvūnai atsirado natūraliai – žmonėms atnešus juos užmigdyti.

Ar prisimenate pirmąjį savo globotinį?

Puikiai atsimenu pirmąjį savo globotinį, dėl kurio bene daugiausiai išliejau ašarų. Tai buvo rainas katinas, kurį ir pavadinome Rainiumi. Moteris jį atnešė į kliniką bulviniame maiše, padėjusi ant stalo pasakė, kad pavargo juo rūpintis ir jį šerti. Liepė jį užmigdyti. Taip ir liko katinas gyventi pas mane. Be abejonės, jis buvo agresyvus, jis nenorėjo bendrauti, sirgo įvairiomis ligomis. Jo socializacija užtruko apie 8 mėnesius.

Kokios veislės gyvūnus tenka gelbėti dažniausiai?

Prisimenant 1991-1993 metus – šiuo laikotarpiu Lietuvoje buvo labai mažai veislinių gyvūnų. Kačių buvo galima suskaičiuoti vos keletą rūšių – rusų mėlynosios ir Siamo. Kalbant apie kinologijos pasaulį, situacija tokia pati – vokiečių aviganiai, rotveileriai ir dobermanai. Tad ir prieglaudose buvo galima sutikti arba visiškus mišrūnus, arba šių populiariausių veislių atstovus. Žinoma, tendencijos keičiasi. Galima pastebėti, kad žmonės pamato filmus, perskaito knygas ir ima tos veislės šunis pirkti. Žmonės įsivaizduoja, kad jeigu jie nusipirks akita veislės šunį, tai jis bus tikras Hačiko – sėdės ir lauks savo šeimininko. Dažnai žmonės būna nepasiruošę, įsivaizduoja, kad šuo jau savaime yra protingas. Dėl šių priežasčių, vėliau šuo atsiduria prieglaudoje. Šiuo metu akita yra viena iš dažniausių veislių, sutinkamų gyvūnų globos namuose. Pamenu, kuomet buvo populiarūs filmai, kuriuose dobermanai buvo parodyti kaip saugantys, gelbstintys ir labai protingi šunys. Žmonės labai susižavėjo dobermanais ir jie labai paplito Lietuvoje. Tačiau prieš vienas Kalėdas jų buvo atiduota apie 30.

Ar būna taip, kad prieglauda ištuštėja?

Taip, išties šis momentas buvo ypač jaučiamas pandemijos metu, kada visoje šalyje buvo karantinas. Nežinia, ar žmonės tuo metu tiesiog turėjo laiko, ar permąstę pamatines savo vertybes, gyvenimo tikslus, tačiau pajautėme, kaip situacija pasikeitė – žmonės pasiėmė labai daug gyvūnų iš prieglaudos. Tiesa, nerimavau, kad gyvūnai pasibaigus karantinui sugrįš atgal, tačiau džiaugiuosi sakydama, kad mano spėjimas nepasitvirtino. Šiuo metu „Nuaro“ prieglaudose Kaune, Klaipėdoje ir Alytuje gyvena 230 šunų ir 100 kačių. Anksčiau skaičiuodavome apie 400. Daugiausiai esame globoję apie 500 gyvūnų. Tiek mažai, kaip dabar dar nesame tūrėję per visą savo gyvavimą. Šventai tikiu ta akimirka, kada gyvūnų globos namų nebeprireiks.

Kiek metų vyriausiam prieglaudos senbuviui, kuris dar nerado savo šeimininkų?

Kartais šuniukai prieglaudoje pragyvena apie 4-5 metus. Vienas prancūzų buldogas į prieglaudą pateko dar būdamas visai mažiukas. Jis buvo padovanotas, o vėliau ir vėl gražintas atgal. Tad jis prieglaudoje gyvena jau 4 metus ir šiuo metu jam yra 12 metų.

Ar žmonės priglaudžia traumuotus gyvūnus?

Pasitaiko tokių atvejų, kada atvyksta į prieglaudą žmonės ir sakosi norintys priglausti gyvūną – visai nesvarbu kokį ir būtent tą, kurio niekas niekada nepriglaudžia. Visai neseniai turėjome vieną kelių mėnesių katinėlį, kuris yra viena akyte aklas. Vieną rytą ateinu ir pamatau, kad vykstą dovanojimo procesas. Paklausus, ar tikrai jiems reikia pusiau aklo kačiuko, sulaukiau atsakymo: „Taip, juk ir jam reikia namų!“.

Ar dažnai pasitaiko ypač jautrių momentų? Pasidalinkite labiausiai įsiminusiu.

Labiausiai išgyvenau dėl vieno šuns – tai buvo belgų aviganis su peršautu petikauliu, kuris pas mus pateko iš Kauno rajono. Rodėsi, kad mes šiam šuniui niekaip negalėsime padėti. Jam buvo sutrupinti kaulai. Tuo metu turėjau išvykti į tarptautinę parodą Suomijoje, kolegų klausiau ką man su juo daryti? Su rentgeno nuotrauka kreipiausi į visus geriausius Lietuvos veterinarijos specialistus, prašydama operuoti. Visi jie man atsakė kone ta patį: „neprisigalvok, daugiausiai kuo galime padėti šiam šuniui, tai amputuoti jam koją“. Aš griežtai šio sprendimo atsisakiau ir daugelis mano tokį elgesį laikė paprasčiausiu kvailiojimu. Aš auginu belgų aviganį, todėl žinau, kokie jie yra judrūs – su trimis kojomis jiems kokybiškai gyventi būtų labai sunku. Tad grįžusi iš užsienio kreipiausi į daktarą Kairevičių, o jis turėdamas auksines rankas ir didelę širdį man neatsakė ir sutiko pabandyti. Pooperacinis laikotarpis buvo itin sunkus ir sudėtingas, tačiau jau po mėnesio pastebėjau, kad jis judina vieną kojos pirštą. Dabar jis gyvena Vilniuje su žinomu muzikos mokytoju ir, neabejoju, kad gyvena laimingą gyvenimą. Nors kartais atrodo, kad nebėra jokios vilties, ima ir nutinka stebuklas.

Ne vienas baiminasi, kad augintinis iš prieglaudos bus traumuotas. Tad verčiau renkasi alternatyvas (skelbimus iš žmonių, veisyklas). Ar išties didelė tikimybė priglausti augintinį su trauma, kuri kels ateityje sunkumų?

Būdama veisėja, gydytoja, tarptautinės kategorijos teisėja ir prieglaudos vadove noriu būti atvira – sergantį gyvūną galima įsigyti iš bet kur, tiek iš žinomo veisėjo, tiek iš prieglaudos. Žinoma, daugintojai išviso mažai dėmesio kreipia į sveikatingumą, tad rizika didesnė nei prieglaudoje. Prieglaudoje tikrai negalime garantuoti gyvūno charakterio ypatumų bei sveikatos. Į globos namus patenka neprižiūrėti, beglobiai gyvūnai – šios aplinkybės neretai turi įtakos jų vystymuisi bei sveikatai. Pas atsakingus veisėjus yra mažiausia tikimybė, kad gyvūnas bus genetiškai nesveikas, turės įgimtų ar įgytų ligų.

Kokia didžiausia auka, kurią esate gavę?

Jautriausia yra ne aukos dydis. Mus aplanko įmonės, kurios paaukoja ir didesnes sumas, tačiau man asmeniškai buvo jautriausia auka, kada dešimtmetis berniukas padovanojo keletą savaičių taupytus 4,5 eur.

Visgi, kas yra sunkiausia dirbant gyvūnų prieglaudoje ir gelbstint gyvūnus?

Pats sunkiausias momentas yra visuomenės nesupratingumas ir nesiklausymas. Be jokios abejonės ir finansinis klausimas. Net jeigu ir stengtumėmės gelbėti gyvūnus iš visos širdies, negalime pasamdyti gydytojo, kito specialisto ir jam nemokėti atlyginimo, ar nuvažiuoti ištraukti į upę įkritusio kačiuko, neturėdami kuro automobilyje. Džiaugiamės, kad žmonės labai aktyviai mums padeda, ne tik pinigais, tačiau atneša jiems maisto, reikalingus reikmenis, rengia akcijas ir pan.

Girdėjau, kad daug keliaujate. Kokia situacija su gyvūnų globos namais kitose šalyse?

Taip, teko lankytis ne tik kitose Europos šalyse, bet ir Amerikoje, Indonezijoje, Kinijoje, Malaizijoje. Be abejonės, visos valstybės tiek kultūriškai ar istoriškai, tiek požiūriu į gyvūnus yra labai skirtingos. Lietuvoje situacija yra nebloga, tikrai daug dėmesio skiriame gyvūnų globai. Jaunoji karta auga socialiai atsakinga ir jautri, turinti didelį atjautos jausmą. Dar yra išlikę kai kurios senos nuostatos, tačiau kuo toliau tuo rečiau išgirstu, kad šunį įsigyja, tam, kad jis saugotų namus. Šiuo metu gyvūną įsigyja todėl, kad reikia draugo.