Kalba gyventojai Šiandien rajone

„Miško istorijos“ – apie svajonę virtusią realybe

Prie Alytaus teatro šiandien galite pamatyti net kelias viena šalia kitos stovinčias kalėdines eglutes. Vieną jų sukūrė organizacija „Miško istorijos“. Kaip eglutė ten atsirado ir kaip sekėsi ją gaminti, klausiame „Miško istorijų“ įkūrėjos Modestos Skinkaitienės.

Kaip gimė idėja pagaminti rankų darbo Kalėdų eglutę?

,,Miško istorijų“ eglutė, stovinti prie Alytaus miesto teatro, dalyvauja Radijo stoties ,,FM99“ organizuojamame konkurse, kviečiančiame Alytaus miesto bendruomenes, bendrijas ir organizacijas kurti eglučių parką. Dar praėjusiais metais teko matyti šio konkurso eglutes. Pamaniau, kad tai labai šauni idėja. Kai šiemet socialiniame tinkle Facebook pamačiau, kad ir vėl organizacijos kviečiamos į šį konkursą, nei akimirkos nesudvejojau, kad ,,Miško istorijų‘‘ eglutė privalo ten dalyvauti.

Kaip apibūdintumėte savo organizaciją?

Esame žmonės, mylintys gamtą, o mūsų mėgstamiausia vieta – miškas. Organizuojame įvairias veiklas, daugiausiai patyriminius žygius miške. Mūsų žygiai nuo paprastų pasivaikščiojimų skiriasi tuo, kad mes papildomai parengiame įvairias užduotis, per kurias dalyviai susibendrautų, gal net kartais šiek tiek išeitų iš savo komforto zonos.

Papasakokite apie eglutės gamybos procesą. Kiek laiko užtrukote?

Sukviečiau ,,Miško istorijų“ bendruomenės narius pas save į namus Alytuje ir taip prasidėjo kūrybinis procesas. Dalyvavo 6 žmonės, o visas darbas užtruko apie 12 valandų (įskaitant miško gėrybių paieškas gamtoje).

Keliavome į Vidzgirio mišką, kuriame ieškojome įvairių gamtos gėrybių. Radome daug nulūžusių arba nulaužtų pušų šakų, tad jas susirinkome. Dar ieškojome samanėlių, mažų obuoliukų šakelių, kankorėžių. Vidzgirio miške nelabai daug ką radome, tad persikėlėme į parką, esantį prie Dailidės ežerų. Ten sekėsi kur kas geriau.

Taigi, prisipildę kelis maišus gėrybių, keliavome pirkti metalinio tinklo. Iš jo gaminome eglutės pagrindą. Iš tiesų, procesas užtruko ilgiau nei tikėjomės, nes ne taip lengva buvo nesusibraižant rankų pagaminti norimą formą ir vėliau ją sutvirtinti. Vis tik – gera ir įdomi patirtis! Paskui prasidėjo visos eglutės išorės kūrimas. Pušies ir eglės šakeles tvirtinome kaip pagrindą, o obuoliukais, samanėlėmis ir kitomis miško grožybėmis puošėme, dailinome eglutę. Pavadinimą sudėliojome iš medinių kaladėlių.

Kiek metų jau gyvenate Alytuje?

Alytuje gyvenu pusantrų metų.

Ar patinka čia gyventi?

Nemėgstu didelių miestų. Pati esu iš dar mažesnio nei Alytus miestelio – Jurbarko. Tad esu pripratusi prie ramybės. Man patinka būti arčiau gamtos, bet kartais norisi ir veiksmo, žmonių, renginių. Alytus yra, kaip aš sakau, miestas miške su įvairiomis galimybėmis.

Šis miestas man patinka ir dėl žmonių. Manau, kad alytiškiai vieni kitais labai rūpinasi, nėra abejingi, o tai labai svarbu! Pavyzdžiui, kartą dingo mano katytė, netyčia iššoko pro balkoną. Iškabinome skelbimus ant laiptinės durų, pasidalinome šia žinia socialinių tinklų miesto forumuose. Net gera širdyje pasidarė kaip greitai daugelis žmonių sureagavo. Vieną rytą sulaukėme net kelių skambučių, kad matė mūsų katytę. Tą patį rytą pavyko nurodytoje vietoje rasti savo katytę gyvą ir sveiką.

Ačiū už pokalbį!