Kalba gyventojai

Samuelis Tacas: buvau ir likau dzūkas!

Pasaulio alytiškis, kineziterapeutas, rašytojas Samuelis TacasSamuelis Tacas – 2017-ųjų pasaulio alytiškių ambasadorius, žymus kineziterapeutas, rašytojas – nors šiandien gyvena Niujorke, vis dar save pristato tiesiog dzūku. Alytų su šypsena prisimenantis S. Tacas savo gimtojo krašto nepamiršta ir čia vis dar bent trumpam sugrįžta. Jis mielai sutiko su „Kalba Alytus“ skaitytojais pasidalinti savo prisiminimais ir įžvalgomis apie savo gimtąjį miestą.

Užaugote Alytuje. Kokią Dzūkijos sostinę prisimenate iš savo vaikystės?

Geriausiai prisimenu mokyklinius metus, kai atsikraustėme iš Jurbarko. Alytuje mokiausi antrojoje vidurinėje mokykloje. Nebuvau spaliukas, bet buvau pionierius. Buvo toks metas, kai mano tėvai, pamatę, kad nelabai stengiuosi mokytis, nusprendė ką nors daryti. Tėvo sesuo gyveno Rusijoje, jos vaikai labai gerai mokėsi. Tėvas kažkodėl nutarė, kad turiu važiuoti ten mokytis ir tapti geru mokiniu, pirmūnu, kaip jo sesers vaikai. Alytuje veikė rusiška mokykla – trečioji vidurinė. Mane nuvedė į trečią rusų mokyklos klasę. Pirmą dieną visus, ryšėjusius kaklaraiščius, pasodino į priekį, o be kaklaraiščių – į galą. Grįžau namo ir pareiškiau – jokios rusiškos mokyklos nelankysiu ir su kaklaraiščiu mokykloje nesėdėsiu.

Iš rusų mokyklos grįžau į savo mokyklą ir netrukus atsisėdau į tą patį suolą su savo draugu Algiu Kunčinu, bet po dviejų dienų vėl sėdėdavome atskirai. Mokytoja mus vis išskirdavo, nes be perstojo kalbėdavomės.

Mūsų mažoje mokykloje buvo dūdų orkestras, o pirmojoje vidurinėje, tokioje pat mažoje, buvo pučiamųjų instrumentų orkestras. Kiekvieną dieną po pamokų repetuodavome. Mano draugas Algis Jasionis buvo labai gabus muzikantas. Jis grojo mandolina. Dūdų orkestre jaučiausi labai gerai. Mus mokė nuostabus, nepaprastos kantrybės mokytojas Juozas Karpavičius. Jį vaiką išvežė į Sibirą, grįžęs dirbo mokytoju. Nežinau, kaip jam, tremtiniui, leido mokykloje dirbti mūsų orkestro mokytoju.

Muzikoje, galima sakyti, paskendau. Po kurio laiko sukūrėme jazzband. Dievinome Luisą Armstrongą. Per pertraukas mokykloje susiburdavome kur nuošaliau ir pasiskirstydavome partijomis: „Tu – klarnetas, tu – triūba, tu – trombonas“. Improvizuodavome balsais. Muzika buvo geriausia slėptuvė nuo visų komjaunuoliškų, komunizmo idėjų ar nacionalinių skirtumų – nuo to, kad tu ne toks kaip visi.

Kiek metų jau gyvenate Niujorke?

Niujorke gyvenu nuo 1983 metų.

Kaip čia atsidūrėte?

Kaip čia atsidūriau? Gyvendamas Izraelyje sulaukiau Kristaus amžiaus. Visi mane pirštais badė – buvau dar nevedęs. Vieną dieną į mano kabinetą atėjo jauna pianistė.  Buvo labai nusiminusi. Sakė negalinti groti, skauda ranką. Ją atsiuntė vilnietis gydytojas Mykolas Praisas, labai garsus sporto medikas, Vilniaus sporto dispanserio vadovas. Pianistei pasakiau ją išgydysiantis ir pridūriau: „Bet prižadėk, kad ištekėsi už manęs“. Ji tik nusišypsojo, bet po pusantrų metų, kai man sukako 33-eji, mudu susituokėme, dalyvaujant ne kunigui, o rabinui. Ir viskas buvo labai labai gražu. Ji – labai graži ir talentinga muzikantė. Jos mokytojas vilnietis Emanuelis Krasauskas, pas kurį Muzikos Akademijoje ji mokėsi ketverius metus, išaiškino –  jei nori patekti į pasaulio muzikos žvaigždyną, privalu važiuoti į Ameriką, mokytis Džuljardo mokykloje, būti kuo arčiau „Carnegie Hall“.

Man teko dramatiškas  pasirinkimas: arba skyrybos, nes jei ji išvažiuoja, o aš lieku Izraelyje, tai šeimos nebėra, per didelis atstumas, arba išvykimas. Jei išvažiuoju į Ameriką kartu, turiu palikti savo kliniką, į kurią kelius žinojo visos Izraelio sporto žvaigždės. Man labai gerai sekėsi, plius dar mokėjau jidiš ir tai man garantavo dar daugiau pacientų,tai būdavo pusė mano sėkmės darbe. Turėjau viską palikti ir išvažiuoti į Niujorką, kur neturėjau nieko.

Ar nekilo minčių grįžti į gimtąjį Alytų ir dirbti čia?

Man daug kas ir dabar sako: „Tu buvai dzūkas ir likai dzūkas“. Džiaugiuosi. Kaip man gera, kai susitinku savo vaikystės draugus – Algį Kunčiną, Zenoną Gramacką ar Algį Jasionį – ir su jais kalbu lietuviškai. Girdžiu mielą širdžiai dzūkų kalbą, su kuria užaugau. Kada panorėjęs galiu sėsti į lėktuvą ir atskristi į Lietuvą, aplankyti Alytų. Pasaulis technologijų dėka tarsi sumažėjo. Mano mokytoja Filomena Taunytė vis sakydavo:„Žinau, Samueli, kad grįši į Lietuvą.“ Ji buvo tuo įsitikinusi.

Išleidote keletą knygų, dažnai akcentuojate kineziterapijos svarbą žmogaus sveikatai. Kaip manote, ar kineziterapija gali padėti žmogui ilgiau gyventi?

Praktiškai matau, kad kineziterapija, mano sukurtas kūno derinimo metodas, padeda žmonėms ilgai išlikti sveikiems, judriems ir gyventi be skausmų bet kokiame amžiuje.

Nuolat rūpinantis kūnu galima jaustis daug geriau. Tai įrodo mano paties pavyzdys. Man septyniasdešimt metų, bet negaliu patikėti, koks buvo mano tėvas septyniasdešimties. Tarp manęs septyniasdešimtmečio ir mano tėvo septyniasdešimtmečio – didžiulis skirtumas. Būdamas mano amžiaus tėvas buvo senas ir ligotas žmogus, o aš darau tai, ką tėvas darė būdamas penkiasdešimties. Jis nerengdavo tokių vakarų, okius rengiu savo namuose, nelakstydavo po pasaulį pirkti paveikslų kaip aš ir nedarė dar daugybės dalykų, kuriuos darau būdamas jo metų.

Pasidalinkite ilgaamžiškumo receptu. Į ką turėtų atkreipti dėmesį jauni žmonės?

Aš dar nesu ilgaamžis, bet, jei man pasiseks, gal ir būsiu. Iki 20 metų labai intensyviai vystomės fiziškai, o nuo 20 iki 30 metų turime daug mokytis, dirbti ir uždirbti. Nuo 20 iki 40 metų reikia lengvai sportuoti,  taip pat dailinti kūno formas. Nuo 40-ties jau reikia užsiiminėti daugiausia kūno derinimu. Mums reikia išsaugoti tai, ką turime. Prieš 100 ar 200 metų žmonių gyvenimo vidurkis buvo 40 metų. Dabar ne, bet pokyčiai kūne prasideda nuo 40-ties metų.

Ko palinkėtumėte alytiškiams?

Niekada nepamiršti, kokiame gražiame mieste jie gyvena, kokie laimingi aplink girdėdami dzūkišką šnektą ir patys galėdami kalbėti gimtąja kalba. O manęs iki šiol Niujorko taksi vairuotojai klausia, iš kur aš atvykęs.

Ačiū už pokalbį!